Teiginys, kad partizanų kovos buvo pagrindas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, turi tam tikrą istorinį pagrindą. Partizanų kovos prieš Sovietų Sąjungą po Antrojo pasaulinio karo ir tolesnė pasipriešinimo judėjimo istorija buvo svarbus Lietuvos nepriklausomybės siekių simbolis ir įkvėpimas.
Nors partizanų kovos tiesiogiai neprivedė prie nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, jos padėjo išsaugoti tautos identitetą, stiprinti pasipriešinimo dvasią ir buvo svarbus faktorius, įtakojęs Lietuvos nepriklausomybės siekius, kurie atgimė per pertvarkos (,,perestroikos”) procesus Sovietų Sąjungoje. Taigi, partizanų kovos ir jų simbolika buvo reikšmingas motyvas ir prielaida tautos kovai už laisvę, kurios kulminacija tapo 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimas.
Lietuvos partizanų pasipriešinimas yra svarbi Lietuvos istorijos dalis, ypač kovos prieš Sovietų Sąjungą po Antrojo pasaulinio karo. Tai ne tik buvo svarbi pasipriešinimo forma, bet ir simbolizavo tautos nepriklausomybės siekį, kuris galiausiai atvedė prie nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi, daugelis lietuvių, nepasiduodami sovietų okupacijai, pradėjo organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Partizanai kovėsi ne tik prieš sovietų armiją, bet ir prieš koloborantus bei įvairius okupacinius režimus, kurie mėgino priversti Lietuvą prarasti savo nepriklausomybę.
„Miško broliai“ – taip buvo vadinami Lietuvos partizanai. Jie veikė daugiausiai miškuose, kur buvo įkurta įvairių partizanų grupuočių struktūra. Kovos truko nuo 1944 m. iki 1953 m., kai Sovietų Sąjunga galutinai sutriuškino pagrindines partizanų jėgas. Tačiau mažesnių grupuočių pasipriešinimas tęsėsi dar kelerius metus.
Petras Karčiauskas, istorijos mokytojas metodininkas
