Birželio 19 dieną Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos 6a, 8a ir 10a klasės mokiniai su mokytojomis Birute Rakauskiene, Roma Krapaitiene ir mokyklos bendruomenės nariais, vykdydami vieną iš projekto „Alytaus Vidzgirio pagrindinės mokyklos bendruomenės įtraukimas į aplinkos taršos mažinimo problemų sprendimą“ veiklų, išvyko į Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokyklą Marcinkonyse pravesti mokiniams pamokas netradicinėje aplinkoje ir patiems pasimokyti. Lėšos autobusui buvo finansuotos iš Alytaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų.
Išvykos tikslas – skatinti mokyklos bendruomenės domėjimąsi aplinkosaugos problemomis. Nuvykę į Marcinkonis, į Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokyklą, aplankėme ekspoziciją, kurioje domėjomės etnografinės sodybos architektūra, Marcinkonyse vyravusiais amatais. Sužinojome, kad dzūkas jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską, ką galėjo ir mokėjo pasidarydavo pats. Ilgais rudens ir žiemos vakarais sumanūs šiliniai dzūkai iš paruoštų balanų pynė krepšius, iš pušies šaknų ir žilvičio – „kašikus“, kadagio ar liepų karnų – vyžas, iš vasarą surinktų šiaudų narstė sodus, iš vaško liejo žvakes, audė „dirvonus“ (lovatieses), staltieses ir lininius „abrūsus“ (rankšluosčius), gaminosi namų buities bei apyvokos daiktus, baldus, padargus. Nuo seno pagrindinis dzūkų verslas ir pragyvenimo šaltinis – grybų, uogų, vaistažolių rinkimas.
Vėliau vyko pamoka klasėje. Pažiūrėjome nuotaikingus animacinius filmus apie Dzūkijos smėlingų kalvų susidarymą bei pelkių formavimąsi. Geografas Gintautas Kibirkštis pademonstravo prieš trejus metus pasemtą iš pelkės vandenį ir mes ištyrėme vandenilio jonų rodiklį (pH), kurio vertė – 4,5 , nitratų koncentraciją ir vandens kietumą, kurie buvo labai maži.
Pamoką tęsėme Čepkelių raiste. Paėjėję taku ir susipažinę su pelkės augmenija, užlipome į Čepkelių raisto mokomojo tako apžvalgos bokštą bei stebėjome pelkę iš viršaus. Mokėmės Čepkelių rezervate: tyrėme pelkės durpių klodą, vandenį, augalų paplitimą pelkėje. Sužinojome, kaip atsiranda ir vystosi pelkė. Įsitikinome, kad pelkės pH lygus 3,5 , nitratų koncentracija bei vandens kietumas buvo labai maži. Palyginę tyrimų rezultatus, pastebėjome, kad pH vertė trejus metus laikytame vandenyje padidėjo. Šį pokytį mums paaiškino grupės vadovas, primindamas, kad ką tik pasemto vandens pH irgi buvo 3,5. Vandenilio jonų koncentracija laikomame vandenyje mažėja, todėl pH vertė didėja.
Apžiūrėję pelkę, nuvykome į „Ūlos akį“. Stebėjome kopas, labai panašias į pajūrio, baltą smėlį. Taip pat ištyrėme šaltinio vandenį. Gautus tyrimų rezultatus palyginome su pelkės vandens rezultatais. Aplankę Zervynų kaimą, įsitikinę Dzūkijos išskirtinumu, laimingi grįžome namo.
Birutė Rakauskienė,
fizikos vyresnioji mokytoja
Lina Bieliauskienė,
chemijos mokytoja metodininkė
